Tičinas — tai pietinis Šveicarijos kantonas, kuriame absoliučią daugumą gyventojų sudaro italakalbiai. Pagrindinis miestas — Luganas — šiandien yra virtęs vienu iš svarbiausių Europos finansinių centrų. Tačiau istoriškai tai buvo skurdus kraštas, kultūriškai glaudžiai susijęs su gretimomis Lombardijos (šiandien Italijos dalis) ir italakalbėmis Graubiundeno kantono sritimis. Nors žemė negarsėjo savo turtais, tačiau jos gyventojai visoje Europoje buvo žinomi kaip universalūs, techniški ir kūrybingi architektai, skulptoriai ir tapytojai. Nuo XII a. jie keliavo po Europą ieškodami turtingų užsakovų.

Beveik tris šimtus metų — nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pabaigos — Lugano ežero pakrančių ir gretimo Graubiundeno kantono italakalbių sričių menininkai dirbo LDK, turtingoje ir milžiniškoje vidurio-rytų Europos valstybėje, kuri apėmė visą dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją, bei dalį dabartinės Latvijos, Lenkijos ir Rusijos. Arti keturiasdešimties architektų, skulptorių ir tapytojų savo pėdsakus paliko apie pusėje šimto vietovių. Kai kuriuose miestuose jų įtaka buvo ypač didelė. Akivaizdžiai išsiskiria Gardinas, Kaunas, Slanimas, Vitebskas ir Nesvyžius. Vien Vilniuje jie prisidėjo prie arti dvidešimties iki mūsų dienų išlikusių pastatų projektavimo, statymo ir dekoravimo.

Ši interneto svetainė — pirmasis bandymas susistemintai pristatyti visą Tičino meistrų palikimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Nors Lietuvoje yra parašyta mokslinių darbų apie kai kuriuos čia minimus menininkus, tačiau niekas dar nėra bandęs susieti juos vieną su kitu, parodant visą šios emigracijos fenomeną. Italai ir šveicarai šia tema domėjosi dar mažiau. Didžiausias įdirbis yra Lenkijoje, kur tyrimai atliekami nuo XX a. vidurio. Tačiau čia į Lietuvą dažniausiai žvelgiama kaip į Lenkijos dalį, tokiu būdu paskandinant ir jos specifiką. Neabejotinai svarbiausias tyrinėtojas yra Mariusz Karpowicz — žymus meno istorikas, Varšuvos universiteto profesorius, kilęs iš vakarų Baltarusijos ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę laikantis savo tėvyne. Jis beveik tris dešimtis metų paskyrė Tičino ir gretimų sričių menininkų emigracijos į Lenkiją-Lietuvą tyrimams. Šios svetainės kūrėjai yra dėkingi profesoriui už vertingas konsultacijas ir pastabas.

Šimtus metų trukusi menininkų emigracija į Lietuvą nebuvo vienakryptė: nuo XIX a. lietuviai vis dažniau lankosi Tičine. Pirmieji oficialūs lietuvių emigrantai atvyksta po 1864 m. sukilimo. XX a. pradžioje vilniečio Marko Antokolskio skulptūra pastatoma centriniame miesto parke, o amžiaus viduryje mieste apsigyvena du nepriklausomybės akto signatarai ir žymūs Lietuvos Respublikos politikai bei diplomatai — Jurgis Šaulys ir Kazimieras Steponas Šaulys. Kiek tolėliau, Lokarne, XX a. pradžioje keletą metų su šeima gyvena ir kuria žymus lietuvių tapytojas Petras Kalpokas. Šioje svetainėje pirmą kartą pristatoma lietuvių emigracija į Tičiną, trukusi paskutiniuosius pusantro šimto metų.

“Tičinas — Lietuva: gidas” yra bendras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instituto (Kaunas) ir Lietuvos garbės konsulato Tičine (garbės konsulas Gintautas Bertašius) projektas, finansuojamas investicijų ir turto valdymo bendrovės AGUS (Luganas). Tekstų autorius dr. Rūstis Kamuntavičius, fotografijų — Martynas Ambrazas, žemėlapių dizaino — Eglė Raubaitė. Specialusis redaktorius dr. Stefano Lanza (Vytauto Didžiojo Universitetas). Skyriaus apie Romą recenzentas Sigitas Lūžys (VDU). Projekto kuratorius viešųjų ryšių kompanija “Misiukevičius ir partneriai.”