top of page
Šiaurės Italija (Lombardija) – Valsolda

ALBOGAZIJUS

Albogasio

Architektų ir skulptoriaus, sukūrusių Pažaislį, gimtinė

Žemutinio Albogazijaus panorama su Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčia, prie kurios perstatymo darbų prisidėjo I. Afaitatis, kaip manoma, vienas iš Pažaislio architektų. Martyno Ambrazo nuotraukos

Stačiame kalno šlaite, atsiremiančiame į Lugano ežerą išsidėstęs miestelis, susidedantis iš dviejų dalių - viršutinio ir žemutinio Albogazijaus. Dauguma siaurų vingiuotų arba vertikaliai kylančių gatvelių skirta tik pėstiesiems. Iš šio miestelio kilo net keturi Lietuvoje kūrę menininkai: I. Afaitatis, Pjetras ir Karlas Putiniai bei Dž. B. Merlis. Visi jie susiję su Kauno pakraštyje esančio Pažaislio kamaldulių bažnyčios ir vienuolyno projektavimu ir statybomis. Afaitatis laikomas pirmuoju ir svarbiausiu bažnyčios ir vienuolyno komplekso architektu. Broliai Putiniai buvo architektais ir darbų vykdytojais, o Dž. Merlis - bažnyčios ir vienuolyno patalpų stiuko dekoruotojas.

 

Joks kitas Lugano ežero pakrančių miestelis nėra taip glaudžiai susijęs su Kaunu, kaip Albogazijus.

Lenkijos-Lietuvos valdovo architektas I. Afaitatis: pirmasis Pažaislio architektas

​

M. Karpowicz tikina, kad Lenkijos-Lietuvos valdovo architektas I. Afaitatis o ne L. Fredas, Dž. B. Fredianis ar kas nors kitas buvo pirmuoju ir pagrindiniu Pažaislio kamaldulių bažnyčios architektu, nors tam pagrįsti nėra jokių vienareikšmiškai interpretuojamų dokumentų. Remiamasi tuo, jog Pažaislio mecenatas K. Z. Pacas labai daug laiko praleisdavo valdovo dvare Varšuvoje, todėl turėjo tiesioginį kontaktą su I. Afaitačiu ir pirmajame projektavimo etape tarp abiejų vyrų vyko susirašinėjimas. Be to, šis architektas, kaip spėjama, suprojektavo labai panašų į Pažaislio, kamaldulių vienuolyną Bielianuose šalia Varšuvos. Galima pridurti, jog tik jo dėka į Pažaislį atvyko ir visus pagrindinius bažnyčios bei vienuolyno užbaigimo darbus atliko broliai Putiniai, I. Afaitačio giminaičiai. Šaltiniais remiantis galima įrodyti tik tai, kad Pažaislio mecenatas, K. Z. Pacas, konsultavosi su I. Afaitačiu, kai buvo statoma garsioji kamaldulių bažnyčia.

​

Panašiai kaip Šv. Kazimiero koplyčią amžiaus pradžioje statę K. Tenkala (Bisonė) ir M. Kastelis (Melidė), I. Afaitatis dažnai grįžinėdavo į gimtinę, ypač žiemomis, kur irgi projektavo arba finansiškai prisidėdavo statant šventoves ir gyvenamuosius namus. Tarp jam priskiriamų yra Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčia bažnyčia Albogazyje (nuotrauka puslapio viršuje). Ji yra žemutinėje miestelio dalyje ir keliaujant per Valsoldą vieninteliu išilgai einančiu keliu, neįmanoma jos nepamatyti.

​

Afaitatis Izidoras

Afaitačių rūmai Villa Salve Aukštutiniame Albogazijuje 

Martyno Ambrazo nuotraukos

Atkreiptinas dėmesys į viršutinėje miestelio dalyje esantį patį didžiausią namą, gerai matomą nuo ežero ir minėtojo kelio pusės, kuris vadinasi Villa Salve. Tai buvo Afaitačių giminės rūmai. Galima sakyti, jog šie rūmai dominuoja visoje miestelio panoramoje ir, panašu, jog yra patys didžiausi visoje Valsoldoje. Teigiama, kad juos suprojektavo pats I. Afaitatis. Tai neturėjo jam būti ypač sunku, nes jis tam panaudojo Varšuvoje kurtus planus. Lenkijos sostinėje jo rekonstruota Lenkijos-Lietuvos valdovo rezidencija (ta pati, kurią XVII a. pradžioje suprojektavo M. Kastelis) – Kazimiero rūmai – buvo kaip du vandens lašai panašūs į Albogazijuje esančius. Gaila tik kad šiandien to panašumo negalime įvertinti, nes Varšuvoje buvę rūmai vėlesniais laikais buvo iš esmės perstatyti; šiandien juose yra Varšuvos universiteto Rektoratas.

Šv. Ambrozijus

Angeliukas su gintariniais karoliais Šv. Ambrozijaus bažnyčioje Aukštutiniame Albogazijuje. Rimantės Jaugaitės ir Martyno Ambrazo nuotraukos.

Šv. Ambrozijaus bažnyčia, esanti kiek aukščiau už Villa Salve, tapo Afaitačių galybės Valsoldoje simboliu ir netgi šios šeimos mauzoliejumi. Afaitačių šeima į Valsoldą greičiausiai atvyko XVI a. vid. dėl politinių persekiojimų Kremonoje (Cremona), kadangi buvo prancūzų šalininkai. XVIIa. viduryje Afaitačiai rekonstravo ją savolėšomis. Šventam Antanui Paduviečiui dedikuoto Afaitačių giminės koplyčioje matyti angeliukas padabintas gintaro apyrankėmis ir vėriniu, kurie, kaip manoma, XVII a. antrojoje pusėje buvo atvežti iš Lenkijos-Lietuvos. Vaiko galvą puošia ir sidabrinė karūna, padaryta pagal ATR manierą. 

​

Su Abiejų Tautų Respublika buvo susiję trys broliai Afaitačiai. Izidoro vyresnysis brolis Antonijus (~1618 - 1682-1693) čia atvyko pirmasis ir įsitvirtino. Dažnai Antonijus, kaip ir Izidoras yra įvardijamas kaip „karaliaus architektas“, tačiau jo darbai nėra žinomi. Jis greičiau buvo statybininkas ar verslininkas, negu projektuotojas. 

​

Karlas Ambrozijus (1625-1693) – šeimos jaunėlis, Lenkijoje pasirodęs vėliausiai (1650 m.).  Jis buvo kapelionas, Varmijos kanauninkas, o svarbiausia - Lenkijos karalienės (1647-1667 m.) Marijos-Liudvikos sekretorius ir nuodėmklausys. Yra žinoma, jog karalienė darė didelę įtaką karaliui, ypač antram savo vyrui Jonui Kazimierui Vazai, taip Karlas Ambrozijus galėjo išlaikyti naujo valdovo palankumą savo šeimai. 1667 m. mirus karalienei, o 1669 m. karaliui palikus šalį, Karlas Ambrozijus grįžo į Valsoldą kaip labai turtingas žmogus.

Karlo ir Pjetro Putiniai: Pažaislio ir Kauno bažnyčių architektai

​

Nors nėra tiksliai žinomas pirmasis Pažaislio kamaldulių bažnyčios architektas, tačiau labai aiškiai yra žinoma, kad didžiąją dalį darbų atliko du broliai Putiniai iš Albogazijaus - Karlas ir Pjetras. Neabejotina, kad abu į Lietuvą atvyko tarpininkaujant giminaičiui, aukščiau minėtajam Lenkijos-Lietuvos valdovo architektui I. Afaitačiui. Manoma, kad Karlas Putinis (1644-1682) iki pat savo netikėtos mirties užsiėmė organizaciniais statybų priežiūros darbais. Buvo vedęs vietinę bajoraitę iš LDK, palaidotas Pažaislyje. Be keletos užuominų, šaltiniuose apie jį nėra jokios kitos informacijos.

​

Daug gilesnį pėdsaką Pažaislyje paliko Karlo brolis Pjetras Putinis (1633-1699). Pasamdytas LDK kanclerio K. Z. Paco, 1672-1691 m. laikotarpyje be didesnių pertraukų dirbo Pažaislyje, kur vadovavo statyboms. Būtent jis sukonstravo kupolą ir vadovavo visiems pagrindiniams užbaigimo darbams. Be to, buvo įtrauktas dar į vieną ar kelis kitus K. Z. Paco architektūrinius projektus įvairiose Lietuvos vietose. Manoma, kad jis prisidėjo dekoruodamas ypač prabangius šio didiko rūmus Jiezne (iki mūsų dienų rūmai neišliko). Dirbdamas Pažaislyje, užsakovų rado gretimame Kaune. Senatvę praleido gimtojoje Valsoldoje (1691-1699). Ten jam priskiriamas Dazijaus parapinės bažnytėlės bokšto projektas.

Putinis K. ir P.

Putinių giminė gyvena Valsoldoje ir mūsų dienomis, kaip matyti iš šio užrašo ant durų Aukštutiniame Albogazijuje. Paskutinėje nuotraukoje – Putinių įrašas Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčioje. Rūsčio Kamuntavičiaus ir Rimantės Jaugaitės nuotraukos

Pažaislio stiuko dekoruotojas Dž. M. Merlis

​

Dar vienas nagingas menininkas, kilęs iš Valsoldos menininkų giminės. Veneto ir Trento provincijose G. M. Merlis (1631-1707) buvo žinomas kaip savo šeimos altorius gaminusių dirbtuvių vadovas. Be to, šis valsoldietis buvo vertinamas kaip ypač profesionalus stiuko lipdytojas, dekoravęs ir Pažaislio bažnyčią. Identifikuoti menininką nebuvo sunku, kadangi tuo pasirūpino pats G. M. Merlis, įkomponuodamas savo vardą ir dvi datas į stiuko lipdinius; vis dėlto kurį laiką jisai buvo maišomas su kitu Merliu. Menotyrininkas M. Karpowicz‘ius, patikrinęs Albogazijaus krikšto metrikų knygas, diagnozavo, kad Pažaislyje dirbo Džovanis Batista Merlis (Giovanni Battista Merli, 1646-iki 1695). Taigi tokia nuomonė ilgą laiką buvo įsitvirtinusi visoje istoriografijoje. Iš tiesų, dauguma duomenų sutapo, tačiau jisai niekur nebuvo minimas kaip menininkas. Mitą sugriovė dr. G. Mollisi ir M. Paknys. Venete ir Trente aptikti panašūs G. M. Merlio darbai paliudijo, kad būtent jis ir buvo Pažaislio dekoruotojas. Merlis pasižymėjo kaip vėlyvojo manierizmo sekėjas, nors taikė ir Andrėjaus bei Džakopo Pocų (Andrea, Jacopo Pozzo) Italijoje paskelbtas perspektyvinio vaizdavimo naujoves; visa tai suformavo įdomų ir išskirtinį menininko braižą.

​

Džovanis Maria Merlis gimė Albogazijuje, akmentašio ir skulptoriaus Karlo Merlio (Carlo Merli) šeimoje. Svarbu paminėti, kad Karlas Merlis Veneto ir Trento apylinkėse, taip pat kaip ir sūnus, buvo puikiai žinomas. Džovanis turėjo dar ir du jaunesnius brolius, kurie irgi buvo skulptoriai. Brolis Federikas (1637-1825) 1668 m. vedė Margaritą Putini. Santuoka gali patvirtinti šių dviejų šeimų įvairiapusiškai glaudų tarpusavio ryšį – ir giminystės, ir bendų darbų atžvilgiu. Tikėtina, kad, prasidėjus Pažaislio statyboms, architektas Pietras Putinis prisidėti pakvietė brolį Karlą, o taip pat ir kaimyną G. M. Merlį. Pats Džovanis buvo vedęs našlę Izabetą Gresendiną (Isabetta Gredendina, m. 1699), nežinoma ar jie susilaukė vaikų.

​

Manoma, kad į LDK jis atvyko 1672 m. pradžioje ir galbūt prisidėjo prie K. Z. Paco (1621- 1684) rūmų Jiezne dekoravimo ir skulptūrų kūrimo, anot M. Paknio – galbūt ir Vilniuje. Didikui pastebėjus G. B. Merlio talentą, po maždaug pusantrų metų, jis buvo pakviestas stiuko lipdiniais dekoruoti Pažaislio kamaldulių bažnyčios ir vienuolyno patalpų skliautus. Darbai buvo pradėti apie 1673 m. pabaigą. Menininkas dirbo gana neilgai (trejus su puse metų – žinoma iš jo 1680 m. laiško), tačiau efektyviai. Kartu su Karlu Putiniu Merlis ne kartą LDK registruotas kaip vestuvių liudininkas ar krikštavėtis. Merlio laiškai liudija, kad greičiausiai jis buvo pramokęs vietinę kalbą ir jau integravęsis naujoje aplinkoje, tačiau jautė giminių ir tėvynęs ilgesį. Baigęs darbus menininkas paliko LDK ir išvyko į gimtą regioną. M. Paknys spėja, kad stiuko lipdytojas didikui Pacui buvo pažadėjęs sugrįžti, bet greičiausiai persigalvojo ir liko Vičencoje, kurioje įsitvirtino kaip menininkas; galiausiai ten ir baigė savo gyvenimą.

​

Deja, kalbėti apie bet kokius menininko ar jo šeimos pėdsakus gimtajame Albogazijuje šiandien yra sunku... Pagrindinė priežastis ta, jog šeimos dirbtuvės buvo ne Valsoldoje, o Vičencoje; tenai dirbo ir tėvas Karlas, ir jo sūnūs Džovanis, Federikas ir Dominykas. Žinoma, Valsoldoje šeima turėjo turėti namą, tačiau kur jis stovi ar kadaise stovėjo žinoma nėra. Vis dėlto, G. M. Merlį mums gali priminti pagrindinis skaljolinis (it. scagliola – technika imituoti marmurui, anot G. Mollisio, gimusi Intelvio slėnyje, esančiame netoli Valsoldos, kitame ežero krante) maišytas su marmuru Šv. Ambrozijaus bažnyčios altorius. Prieš mirtį menininkas surašė testamentą, kuriuo viską paliko savo dviems anūkams, su sąlyga, kad jie į gimto Aukštutinio Albogazijaus bažnyčią atgabens marmurinį altorių, panašų į tokį, kokį kūrė Trento provincijose. Taigi, šv. Ambrozijaus bažnyčioje turime G.M. Merlio atminimą – vietinei tikinčiųjų bendruomenei paliktą altorių.

Šis tekstas apie Dž. M. Merlį didžia dalimi yra sukurtas Rimantės Jaugaitės

Merlis Džovanis

"Dž. M. Merlio altorius" Šv. Ambrozijaus bažnyčioje Aukštutiniame Albogazijuje, tapusioje Pažaislio architekto I. Afaitačio giminės mauzoliejumi. 

Rimantės Jaugaitės nuotrauka

Karlas ir Frančeskas Čeroniai. Varšuvos architektai, kūrę ir lietuviškoje Palenkėje

​

Lenkijos-Lietuvos valdovo architektas I. Affaitatis kvietėsi ir protegavo ne tik tuos savo giminaičius ir tėvynainius, kurie dirbo Pažaislyje. Tarp jo "globotinių" minimi jo sūnėnai Karlas (1647-1721) ir Frančeskas (1660-1724) Čeroniai. Įsitvirtinti padėjo ir jų pubrolis Džuzepė Simonas Belotis, į Varšuvą atvykęs kiek anksčiau. Iš pradžių, apie 1680 m., į Varšuvą buvo pasikviestas Karlas, o kiek vėliau ir jo brolis Frančeskas. Karlas iš karto gavo prestižinį užsakymą – statyti valdovo funduotą Varšuvos kapucinų bažnyčią. Kiek vėliau, jis statė dvi prabangias bažnyčias Vengrovo miestelyje. LDK žemėse jam priskiriamas tik vienas objektas – Janovo Švč. Trejybės bazilika. Kaip įprasta tais laikais, gimtinė nebuvo pamiršta. Tuo labiau, kad ten buvo likusi Karlo žmona (susituokė 1674 m.). Savo uždirbtais pinigais Karlas parėmė Žemutinio Albogazijaus Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčios rekonstrukciją ir šiaip, daug aukojo gimtajai parapijai. Aplamai, jie abu su broliu gimtinėje buvo laikomi turtingais žmonėmis.

Čeroniai

Čeroniams Albogazijuje priklausė bent keletas prabangių namų. Neaišku, kurie jų būtent LDK žemėse dirbusiems. R. Jaugaitės nuotraukos

bottom of page