LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Pietinė Šveicarija (Tičinas) – Lugano ežero pakrantės
KAZLANAS
Caslano
Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje ir Gardine statytojų gimtinė
Grepių giminės koplyčia Kazlano priemiestyje Maljazinoje (šalia geležinkelio stoties ir prie kantono kelio). Ši koplyčia buvo praplėsta ir išdekoruota freskomis XVI a. pirmoje pusėje. Su jos statybomis galėjo būti susiję Vilniuje dirbusių menininkų artimi giminės, tėvai arba net jie patys jaunystėje.
Martyno Ambrazo nuotraukos
Malkantonės (Malcantone) kraštui priklausantis miestelis, XVI a. turėjęs vos 350 gyventojų, o XX a. išsiplėtė Lugano ežero pakrantėje esančiose lygumose iki 3500. XIX a. pabaigoje ir XX a. Kazlanas traukė turčius: pakrantėje pastatyta daug prabangių gyvenamųjų namų.
XVI a. viduryje Lietuvoje dirbę trys-keturi Grepiai iš Ronko (manoma, kad jie buvo broliai) kilo iš šalia Kazlano esančio Maljazinos miestelio.
Yra žinoma, kad 1560 m. Krokuvoje gyvenę Pjetras Antonijus ir Džakomas Grepiai, kartu su kitais trimis tame mieste dirbusiais tičiniečiais iš Kantonių giminės (Melanas), buvo iškviesti darbams prie Lenkijos-Lietuvos valdovo Vilniaus Žemutinės pilies statybų. Jie perstatinėjo Šv. Onos ir šv. Barboros mauzoliejinę bažnyčią dviem karaliaus žmonoms ir dirbo pilyje. Deja, tikslesnis jų indėlis nėra žinomas, o bažnyčia neišliko. Svarbu pabrėžti, kad šių penkių Melano ir Kazlano menininkų atvykimas į Vilnių buvo pirmasis istorinių šaltinių dokumentuotas tičiniečių paminėjimas Lietuvoje.
Istoriografijoje daug painiavos atsirado dėl Grepių pavardės priedėlio "Ronko". Dėl skurdžių šaltinių bazės Lietuvoje, nebuvo aišku ką reiškia šis žodis. Jei tai vietovė, tai kokia tiksliai, nes tokiu pavadinimų yra daug. Tičine buvo Grepių šeima iš Kazlano, Ronkai iš Morbio Superiore ir Ronkai iš Lokarno ir apylinkių. Nors šiandieniai istorikai beveik neabejoja, kad mūsų aptariami Grepiai kilę iš Kazlano, tačiau to krašto istorikas Damiano Robbiani dar stipriau užtvirtina tokią hipotezę. Anot jo, ši šeima atsikėlė į Kazlaną 1435 m. ir pirmasis jos atstovas buvo Zaneto Greppi di Antonio iš Sonviko. XVI a. šeima dalijosi į tris atšakas: Grepiai iš Ronko, Grepiai iš aikštės ir Grepiai iš Nezolos. Dar viena pastaba susijusi su „ronco“ etimologija. Vietiniame dialekte (dėkojame už šią mintį Barnardino Croci-Maspoli) šis žodis reiškia šlaitą su terasomis. Taigi, Greppi della Piazza turėjo gyventi Kazlano centrinėje aikštėje, o del Ronco – Kazlano priemiestyje Maljazinoje, ant Strada Regina, ten kur prasideda terasuotas šlaitas (ronco).
Manoma, kad šiame name (via della Regina 15) XVI a. gyveno Grepiai iš Ronko. Iš karto už namo prasideda terasuotas šlaitas.
Rūsčio Kamuntavičiaus nuotrauka
XVI a. antrojoje pusėje Lenkijoje gyveno dar vienas giminės atstovas Antonijus Grepis (m. 1606). 1574-1579 m. jis dirbo Krokuvoje. Žinoma, kad maždaug 1579 m. jis darbavosi Gardine prie karališkosios pilies. Šaltiniai Lenkijoje šalia Antonijaus nuolat mini jo brolį Nikolą. Gali būti, jog jis lydėjo savo giminaitį ir Lietuvoje, bet tam pagrįsti jokių duomenų nėra.
Lietuvių istorikas Darius Baronas tyrime apie italus Vilniuje XVI a. antrojoje pusėje pateikė naujos, Lietuvos ir Lenkijos archyvų bei šių šalių istorikų duomeninimis paremtos, informacijos apie Grepius bei susistemino egzistavusias žinias. Anot šio tyrnėtojo, savo gera tarnyba Stepono Batoro (Lietuvos valdovas 1576-1586) ir Zigmanto Vazos (Lietuvos valdovas 1588-1632) laikais pasižymėjo mūrininkas Antanas Grepis (Antonio Greppi). Stepono Batoro laikais jis pradėjo darbuotis prie tuo metu imtos rekonstruoti Gardino pilies ir naujai statomos mūrinės Gardino parapinės bažnyčios, o Zigmanto Vazos laikais prie šių darbų jam prisidėjo dar ir darbas prie karališkosios pilies Varšuvoje statybos. Gardine jis pradėjo darbuotis apie 1579 m. Galbūt ne iš karto, bet ilgainiui jis tapo atsakingas kone už visą mūrijimo procesą: nuo kalkių gavybos ir plytų gamybos iki pat mūrijimo ir tinkavimo. Steponas Batoras jam ir jo sūnui iki gyvos galvos perleido namą, tinkamą rekonstruoti į kalkių degyklą ir plytų gamyklą. Po kelių metų Steponas Batoras tam pačiam Antanui Grepiui suteikė 4 „tuščius“ (neapgyvendintus) valakus iš Gardino seniūnijos Ščaciničių (Шчацінічы) kaimo žemių, o pačiame Gardine – sodą, buvusį prie pat pilies. Į šio sodo tvarkymo darbus Antanas Grepis investavo nemažai savo privačių lėšų, todėl Steponas Batoras buvo nusprendęs, kad kol jam nebus išmokėtas 100 lenkiškų auksinų atlygis, tol nei iš jo, nei iš jo palikuonių tas sodas neturi būti perimtas. Tas pačias sąlygas dar kartą patvirtino karalienė Ona, Stepono Batoro žmona ir Zigmanto Vazos teta.
Italams įsitvirtinti jiems naujoje aplinkoje padėdavo ne tik karaliaus ar didikų palankumas ir simpatija, bet taip pat ir jų tarpusavio pagalba. Bene geriausiai matoma ir, sakytume, natūraliausia pagalba buvo ta, kurią tėvai teikdavo savo vaikams. Kadangi už karo ar kitokią tarnybą italams suteikiamos žemės valdos jiems dažniausiai būdavo pripažįstamos iki jų pačių ar jų žmonų gyvos galvos, todėl toks savotiškas netikrumas juos versdavo dėti papildomas pastangas dėl savo vaikų ar giminaičių ateities. Tam labai praversdavo geras tėvų „įdirbis“. Ką tik minėtas mūrininkas Antanas Grepis vienam savo sūnui Aleksandrui perleido Chorostianų kaimo keturis valakus, o kitam sūnui Grigaliui – keturis valakus Ščečiničių kaime. Atrodo, kad Aleksandras Grepis sekė profesinėmis savo tėvo pėdomis (kiek vėlesniame dokumente jis apibūdinamas kaip akmentašys, todėl nenuostabu, kad būtent tėvui ir jam Zigmantas Vaza patvirtino teisę valdyti Gardino plytinę ir prie jos buvusius du sklypus).
Iš itališkų Šveicarijos žemių kilę meistrai dažnai būdavo tik sezoniniais darbininkais. Kai baigdavosi kontraktas jie grįždavo namo. Šeimas dažniausiai jie kurdavo gimtinėje, ten augdavo ir vaikai. Nepaisant didžiulio atstumo (bent 2000 km) dažnas Lugano pakrančių meistras grįždavo namo aplankyti šeimas bent šaltuoju metų laiku. Tačiau būta išimčių, ir jei kalbėsime apie LDK, ypač jų daugėjo XVIII a. Antanas Grepis buvo viena tokių. Šaltinių duomenimis, jis buvo vedęs vietinę merginą – Barborą Zarubianką.