LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Lietuviškasis Luganas
1. Šv. Lorenco katedros varpinė – Kostantės Tenkalos projektas
2. Šv. Karlo bažnyčia – Antonio Kastelis
3. Trevanas – architekto Dž. Trevano gimtinė
5. Parco Civico – "Mirštantis Sokratas"
6. Suviljana – J. Šaulio namas
9. Lietuvos garbės konsulatas
Nuo konsulato įkūrimo 2006 m. iki 2016 m. garbės konsulu buvo Gintautas Bertašius
Lugano miesto panorama
Martyno Ambrazo nuotrauka
Luganas – didžiausias Tičino miestas, kuriame gyvena apie pusė šimto tūkstančių gyventojų. Šiandien – tai svarbus finansinis Europinio masto centras. Nuo Antikos laikų – tai vienas iš trijų svarbiausių Tičino miestų (šalia Lokarno ir Belinconos), per kurį ėjo vienas didžiausių kelių per Alpes, jungusių Italiją su vidurio Europa. Dėl šios priežasties, mieste išliko prabangių pirklių namų ir turtingų bažnyčių. Panašiai kaip ir kiti to krašto miestai, Lugano garsėjo ir savo menininkais.
Luganas - glaudžiai su Lietuvos istorija susijęs miestas. Spėjama, kad XVI-XVIII a. iš jo ir jo priemiesčių kilo bent septyni menininkai - Dž. M. Bernardonis, P. Negronis, S. Sala, Dž. B. Trevanas, A. Kastelis, T. Pončinas ir I. Marainas - projektavę ir statę bažnyčias bei kitus pastatus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, arba kūrę jų interjero detales. XIX-XX a. stebime atvirkščią procesą. XIX a. pirmieji lietuviai, daugiausiai politiniai rusų valdžios persekiojami pabėgėliai, atvyksta į Tičiną. XX a. pradžioje iš Vilniaus kilusio menininko, M. Antokolskio, skulptūra Mirštantis Sokratas pastatoma miesto centriniame parke, o netrukus Lugane apsigyvena žymūs Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjai - Jurgis Šaulys ir Kazimieras Steponas Šaulys. Įdomu, kad iš Tičino ir konkrečiai iš Lugano emigracija į Lietuvą truko beveik tris šimtmečius (XVI-XVIII a.), o iš Lietuvos į Tičiną – paskutinius du šimtus metų.
Lugano mieste ir apylinkėse yra objektų, susijusių su ten gyvenusiais kai kuriais LDK teritorijoje dirbusiais menininkais. Jie aptariami prie konkrečių pastatų ir vietovių: Dž. M. Bernardonis aprašant Sorengą, Dž. B. Trevanas – Trevano rajoną, T. Pončinas – priemiestį Džentiliną, o A. Kastelis susiejamas su Šv. Karlo bažnyčia. Likusieji trys iš Lugano kilę menininkai nesusiejami su jokiais konkrečiais objektais mieste, todėl aptariami žemiau šiame skyriuje.
S. Sala ir jo užsakymai Vilniuje
Svarbiausias objektas, prie kurio dirbo dauguma su Luganu susijusių menininkų yra Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje.
Pastatyta XVII a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose, ji tapo vienu žymiausių ankstyvojo baroko statinių visos Europos mastu.
Manoma, kad prie Šv. Kazimiero koplyčios skulptūrų kūrimo prisidėjo du iš Lugano kilę meistrai - A. Kastelis (Šv. Karlo bažnyčia) ir Sebastjanas Sala (po 1587 – 1653). Sala laikomas vienu profesionaliausių XVII a. pirmosios pusės Lenkijos-Lietuvos skulptorių. Panašiai kaip daugybė tais laikais į vidurio-rytų Europą emigravusių tičiniečių, pastoviam gyvenimui jis pasirinko didelį ir turtingą Krokuvos miestą. Ten jis minimas nuo 1623 m. Padedamas ten jau bent pusę šimto metų egzistuojančios tičiniečių bendruomenės, jis gana greitai integravosi į miesto elitą: 1630 m. gavo Krokuvos pilietybę, kas eiliniam atvykėliui tikrai nebūtų buvę įmanoma. Dar daugiau - 1644 m. tapo karališkuoju Vavelio pilies architektu. Dirbo įvairiuose Lenkijos miestuose statydamas sakralinius pastatus, kurdamas antkapius ir koplyčias, taip pat prisidėjo prie karališkųjų rezidencijų statybų ir remontų. Vykdydamas tuos užsakymus neįtikėtinai daug keliavo po Lenkiją-Lietuvą ir net Vengriją. Dažnai tarp vietovių, kuriose jis vykdydavo užsakymus būdavo po kelis ar net daugiau šimtų kilometrų.
Kadangi buvo karališkasis architektas, be to, vienas žymiausių šalies skulptorių, natūralu, kad buvo pakviestas dekoruoti svarbiausią to meto valdovo projektą - Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčią. Tikriausiai, dekoracijų elementai buvo sukurti jo dirbtuvėse Krokuvoje ir atvežti į Vilnių. Taigi, nėra tiksliai aišku, ar jis pats lankėsi Lietuvoje. Tačiau tai nebuvo vienintelis su Vilniumi susijęs jo projektas. Manoma, kad jis galėjo prisidėti kuriant du antkapinius paminklus, esančius Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje, kuri buvo tapusi vienos galingiausių LDK giminių - Sapiegų - mauzoliejumi. Tai Leono Sapiegos antkapis ir Kristupo Sapiegos epitafija. Manoma, kad Vilniuje jis taip pat galėjo sukurti Barboros Tiškevičiūtės-Naruševičienės antkapio detales Švč. Trejybės bažnyčioje.
P. Negronis ir Dž. Kandžierlė: iš Liublino atvykę tičiniečiai Kodenyje
Su Lietuva susijęs dar vienas XVII a. pirmojoje pusėje iš Lugano kilęs architektas - Paolas Negronis, gyvenęs ir kūręs daugiausiai Liubline (Lenkija). Šiame mieste nuo XVI a. pirmosios pusės kūrė daug graubiundeniečių ir tičiniečių. Spėjama, kad LDK teritorijoje Mykolo Sapiegos (m. 1644) užsakymu P. Negronis kartu su tautiečiu Džovaniu Kandžierlė statė Šv. Onos baziliką Kodenyje, bei Radvilų užsakymu – rūmus Bialoje. Abu šie miestai buvo LDK pietvakariniame kampe, o šiandien yra Lenkijos teritorijoje, pasienyje su Baltarusija.
P. Negronio bendradarbis statant Kodenio baziliką - Dž. Kandžierlė - buvo vienas žymiausių XVII a. antrojo ketvirčio Liublino architektų, kūręs ten 1623-1656 m. laikotarpyje. Liubline jis rekonstravo Šv. Kryžiaus bažnyčią (1627-1629), Žešove (Rzeszów) pastatė Bernardinių bažnyčią, o Liubline Tiškevičių koplyčią (1631-1635) prie Dominikonų bažnyčios. Deja, nėra tiksliai žinoma iš kur jis kilo, tačiau manoma, kad iš Tičino.
Kodenio bazilikos lubos dekoruotos specifiniais ornamentais. Toks dekoravimo būdas buvo sukurtas XVI-XVII a. sandūros Liubline, prisidedant gausiai tičiniečių ir graubiundeniečių menininkų bendruomenei, ir išplito po visą Lenkijos-Lietuvos valstybę.
I. Marainas - paskutinysis tičinietis, dirbęs LDK žemėse
XVI a. prasidėjusią tičiniečių menininkų emigraciją į LDK užbaigė Inočentė Marainas (m. apie 1800) - tapytojas, teatro dekoratorius, architektas. Mokėsi garsiojoje Breros dailės akademijoje Milane. 1777-1785 m. minimas LDK didžiojo etmono M. K. Oginskio dvare Slanime (dab. Baltarusija). I. Marainas yra susijęs su M. K. Oginskio planais savo dvarą Slanime paversti svarbiu kultūros centru. Vietoje senosios pilies, kuri buvo sugriauta per Šiaurės karą karą, 1768 m. magnatas statė didžiulį rūmų kompleksą su parku. Teigiama, kad vienu iš rūmų architektų buvo I. Marainas. Apie 1777 m. M. K. Oginskis įkūrė spaustuvę, steigė manufaktūras, kaupė didžiulę biblioteką. Buvo subūręs ir pastoviai laikė dvi operos grupes – lenkišką ir itališką. Kad jos galėtų tinkamai pasirodyti, I. Marainas suprojektavo ir 1780- 1781 m. pastatė barokinį teatrą, talpinusį apie 2000 žiūrovų. Teatras, kaip ir kiti paminėtieji Slanimo statiniai ir vykdyti projektai, iki mūsų dienų neišliko. Teatro repertuaras apėmė visus įmanomus to meto operos stilius – nuo rimtos operos iki komedijų su muzikiniais intarpais. Slanime įkurtoje mokykloje buvo ugdomi muzikantai ir šokėjai. Mokyklos programa taip pat apėmė italų ir prancūzų kalbos mokymąsi, o gabiausi mokiniai buvo siunčiami tolimesnėms studijoms į Vakarų Europą. Tačiau visa ši idilė ir platūs užmojai truko neilgai. 1795 m. LDK, kartu su Lenkijos Karalyste, buvo galutinai sunaikintos didžiųjų savo kaimynių. Pasibaigus darbams Slanime, I. Marainas dar buvo Milane, kur minėtas tarp pirmųjų scenografijos tapytojų, dirbusių la Scala teatre. Apie 1789 m. grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Varšuvoje. Ten kurį laiką dirbo teatro dekoratoriumi. Tuo pat užsiėmė ir Lvove, kur gyveno nuo 1795 m. iki mirties.