LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Paraka, Antonijus Ludovikas (1722 - apie 1790)
Antonio Ludovico Paracca
Anot išsamiausiai Parakos palikimą iki šiol tyrusio M. Karpowicz – tai vienas žymiausių rokoko epochos architektų. Kilo iš senos menininkų giminės: Džovanis Antonijus Paraka (1545-1599), vadintas "Valsoldiečiu", dekoravo dvi garsiąsias koplyčias seniausioje Romos bazilikoje S. Maria Maggiore. Panašiai kaip daugelis tėvynainių, Antonijus susiformavo architekto įgūdžius ir įgavo šiam darbui reikiamų žinių Turine, kur penktojo dešimtmečio viduryje minimas tarp savo kraštiečių bendruomenę vienijančios organizacijos Compania di S. Anna valdybos narių.
Antonijus Paraka su šeima gyveno Ludzos apylinkėse, Latgaloje (dabartinė pietrytinė Latvijos dalis), krašte iš kurio buvo kilusi jo žmona bajoraitė Malachovska. 1750-1775 m. daugiausiai dirbo Livonijos didikams Plateriams ir Hilzenams. Jų užsakymu projektavo ir statė Latgaloje, šiandieninės Baltarusijos vakarinėje ir šiaurinėje dalyse. Keletas pastatų jam priskiriami labiau nutolusiose rytinėse ir pietinės šalies žemėse. Šaltiniai patvirtina, kad Paraka buvo vienas iš architektų, dalyvavusių Gardino atstatyme po 1753 m. gaisrų. Be to, M. Karpowicz "pririšo" Paraką prie Vilniaus, priskirdamas jam Bazilijonų vartų bei kelių miesto centre esančių bažnyčių perstatymo projektus.
M. Karpowicz Paraką vadino tėvynainio G. A. Longio novatoriškos architektūros idėjų tęsėju, ženkliai prisidėjusiu prie originalaus XVIII a. viduryje LDK žemėse vyravusio Vilniaus baroko architektūros stiliaus vystymo.
Parakos kūryba menkai tyrinėta, o jam priskiriamų objektų šaltiniai skurdūs, arba prarasti. Todėl sunku tiksliai nustatyti jo projektuotus pastatus. M. Karpowicz yra taikliai pastebėjęs, kad šiuo metu architektui priskiriami kūriniai yra labai nevienodi. Vieni jų labai novatoriški, pilni judrių rokoko formų (Kraslavos Platerių biblioteka, Drujos Dominikonų bažnyčia), kiti – santūrūs (Veisiejų parapinė bažnyčia, Dusetų bažnyčios bokštas), primenantys klasicizmą. Tai verčia manyti, kad dalis priskiriamų autorysčių yra nekorektiškos. Reikia pastebėti, kad pagrindinio užsakovo – Platerių – aplinkoje būta ir daugiau architektų. Panašu, kad Paraka aktyviai bendradarbiavo su jais, ypač J.T. Dideršteinu, o autorystės klausimai toje epochoje nebuvo aktualūs. Taigi, jis galėjo prisidėti prie įvairaus stiliaus pastatų. Be to, prie kai kurių objektų jis galėjo darbuotis nebūtinai kaip projektuotojas, bet kaip statybų prižiūrėtojas. Labai tikėtina, kad kartais jis galėjo būti samdomas būtent tokiems darbams, nes profesionalių mūrytojų ir statybų rangovų trūko šalyje ir tai buvo normali praktika.
Septyniais metais jaunesnis Antonijaus brolis Domenikas Frančeskas irgi buvo architektas vadovavęs statyboms, o gal net projektavęs. Tėvas – Domenikas – taip pat buvo architektas. Būtent jis pirmasis atvyko į Lenkiją-Lietuvą. Istorinėje literatūroje visi jie dažnai yra painiojami vienas su kitu. Sūnus Domenikas (kartais rašoma, kad anūkas Ignacijus) buvo dvarininkas ir XIX a. viduryje fundavo parapinę katalikų bažnyčią Pušmucovoje, netoli Ludzos.
Bažnytinės gimimo ir santuokų metrikos bei kiti Lietuvos archyvuose esantys dokumentai nemini, kad koks nors Paraka būtų gyvenęs ar bent dirbęs Vilniuje. Tai suteikia papildomą argumentą Lietuvos istorikams atmesti M. Karpowicz'iaus A. Parakai priskiriamus kūrinius LDK sostinėje.
Vis dėlto greta šaltiniuose minimų netiesioginių Parakos sąsajų su Vilniumi, yra dar viena smulki detalė – Vilniaus Bernardinų kapinėse esantis Izabelės Parakos (1810-1828) kapas. Neaišku, kokie šios moters ryšiai buvo su Valsoldos architektu, tačiau tokią pavardę galėjo turėti tik A. Parakos giminaičiai, nes ji labai neįprasta Lietuvoje. Tai rodo, kad vis dėlto kažkokie Parakų ryšiai su Vilniumi tikrai galėję būti.
Objektai LDK teritorijoje, prie kurių sukūrimo Antonijus Liudovikas Paraka bent dalinai prisidėjo:
Alūksta: *Jėzuitų bažnyčia (neišliko)
Asveja (Асвея): *Misionierių bažnyčia (neišliko)
Berezvečas (dab. Glubokas): *Bazilijonų bažnyčia (1970 m. nugriauta, po 2000 m. atstatyta Balstogėje, Lenkijoje)
Dominikonų bažnyčia (neišliko)
*Sinagoga (neišliko)
*Švč. Trejybės bažnyčia ir bernardinų vienuolynas
*Unitų bažnyčia (bokšto griūvėsiai)
Švč. Trejybės bažnyčios bokštas
Gardinas: *Bernardinų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia
Platerių biblioteka
Misionierių bažnyčia
*Rotušės pastatas su parduotuvėmis (neišliko)
Naugardukas: *Dominikonų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia
Pasiene: *Dominikonų bažnyčia
Piedruja: *Švč. Mergelės Marijos bažnyčia
Smalvos: *Parapinė bažnyčia (neišliko)
Varaklianai: Borchų rūmai (Antonijaus sūnus Domenikas?)
Veisiejai: *Parapinė Šv. Jurgio bažnyčia
*Augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia
*Bazilijonų vartai
*Švč. Mergelės Marijos žengimo į dangų bažnyčia (prie Misionierių vienuolyno)
*Švč. Trejybės (unitų) bažnyčia
Paaiškinimai:
Paryškinti objektai išliko iki mūsų dienų
Jei pavadinimas parašytas normaliu šriftu - objektas neišliko
* - spėjama autorystė
Su asmeniu susijusi literatūra:
-
Rūta Kaminska, Construction history of Krāslava St. Louis church in the historical and artistic context of the region, Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545-1563) įtaka Lietuvos kultūrai: susirinkimo idėjų suvokimas ir sklaida Vidurio Europos rytuose, Vilnius 2009, 90-112
-
Rūstis Kamuntavičius, Aušra Vasiliauskienė, Stefano M. Lanza, Lugano ežero pakrančių menininkai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko kūrėjai (XVI-XVIII a.), Darbai ir dienos, t. 61, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas 2013, 233-261.
-
Mariusz Karpowicz, Antonio Paracca. Architetto del Rococò estremo, Comune di Valsolda 2008.
-
Mariusz Karpowicz, Wileńska odmiana architektury XVIII wieku, Warszawa 2012, 42-73.
-
Materiały do dziejów sztuki sakralnej na ziemiach wschodnich dawnej Rzeczypospolitej, część IV, t. 1: Kościoły i klasztory Grodna, Kraków 2012.
-
Euzebjusz Łopaciński, Nieznane dane archiwalne do historii sztuki Wilna, Prace i materiały, t. 3, Wilno, 1938-1939, 79.
-
Jerzy Paszenda, Kościół Jezuitów w Iłłukszcie, Budowle Jezuickie w Polsce XVI-XVIII w., T. 1, Kraków 1995, 25-51.
-
В.В. Губина. Положение православных и католических храмов на Беларуси в ХIХ в. Cравнительный анализ, Конференции / VI Международные Кирилло-Мефодиевские чтения. 2000 г., "Сайт прихода иконы Всех скорбящих Радость".