top of page
Roma tarp LDK ir Tičino

S. ANDREA DELLA VALLE

​
Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčios architekto pėdsakai Romoje

S. Andrea della Valle fasadas, kupolas, interjero fragmentai ir Rucellai koplyčia

Martyno Ambrazo ir R. Kamuntavičiaus (fasadas) nuotraukos

Architektūros požiūriu - tai viena žymiausių Romos bažnyčių. Joje buvo išplėtotos pirmosios barokinės bažnyčios Il Gesù formos, tapusios pavyzdžiu tūkstančiams Europos šventovių. Ypač tai pasakytina apie fasadą, kurios laikomas klasikiniu ankstyvojo baroko pavyzdžiu.

​

Bažnyčia pradėta statyti 1591 m., o 1608 m. statybas perėmė tičinietis K. Madernas, vienas svarbiausių ankstyvojo baroko architektų. Jis gerokai pakeitė projektą ir bažnyčia tapo tokia, kokią matome šiandien. Būtent jis sukonstravo kupolą, kuris yra trečias pagal dydį Romoje.

K. Madernas niekuomet nesilankė Lietuvoje, tačiau jo dešiniąja ranka Romoje buvęs M. Kastelis (Melidė) tapo Lenkijos- Lietuvos valdovo architektu ir siejamas su Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčios projektavimu. Romos laikotarpiu M. Kastelis nebuvo visiškame savo dėdės K. Maderno šešėlyje: būtent jam priskiriamas didžiulę įtaką Europos barokui padaręs S. Andrea della Valle fasadas. Taigi, vienas žymiausių, o gal ir pats žymiausias, kada nors Lietuvoje dirbęs architektas prisidėjo prie turbūt svarbiausio LDK pastato – Šv. Kazmiero koplyčios Vilniaus katedroje – projektavimo ir prie šio, vieno žinomiausių Romoje, fasadų.

​

Svarbu paminėti, kad nedidelėje aikštėje priešais bažnyčią 1848 m. balandžio 10 d. žymusis lietuvių, lenkų ir baltarusių poetas Adomas Mickevičius kreipėsi į savo tautiečių suformutą legioną, prieš jam išvykstant į Milaną.

XVII a. pirmame dešimtmetyje M. Kastelis suprojektavo vieną S. Andrea della Valle koplyčių - Rucellai. Meno istorikai randa panašumų tarp šios (nuotrauka kairėje) ir Vilniuje esančios Šv. Kazimiero koplyčios (nuotrauka dešinėje) interjero dekoro. Abiem atvejais naudotas įvairiaspalvis marmuras, tik Romoje jo įvairovė gerokai didesnė. Jis buvo derinamas su tauriaisiais metalais - auksu ir sidabru. Pastarojo Vilniaus koplyčioje būta šimtai kilogramų, tačiau per XVII a. karus visas jis išgrobtas Maskvos kariuomenės. Daug dėmesio abejose koplyčiose skirta skulptūroms. Spėjama, kad Vilniuje daugumą jų sukūrė Tičino menininkai, pakviesti M. Kastelio. Šiose koplyčiose sukurto interjero bruožai atspindėjo tas tendencijas, pagal kurias vystysis Europos barokas ateinančius kelis dešimtmečius. Martyno Ambrazo nuotraukos

bottom of page