LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
San Mametės (šv. Agapito) bažnyčia – viena seniausių apylinkės bažnyčių. Dėl savo charakteringos varpinės ji yra pastebima iš tolo. Pro šalį kadaisę plaukęs rašytojas Francas Kafka dienoraštyje varpinę pavadino viduramžių mago kepure.
Šis romaninio stiliaus bokštas yra seniausia išlikusi pastato dalis, datuojama XII a. XVII a. bažnyčia buvo rekonstuota, todėl visas interjeras perdarytas pagal baroko tendencijas. Tiesa, galima rasti šiokių tokių fragmentų, menančių gilesnę senovę, vienas jų – už altoriaus paslėpta XV a. freską, kurioje vaizduojama Švc. Mergelė Marija su Jėzumi. Ne visi San Mametės bažnyčioje dirbę menininkai yra identifikuoti. Nėra žinomas jos architektas, taip pat dviejų koplyčių dešinėje autoriai. Vis dėlto, akivaizdu, kad bažnyčios kūrėjai buvo iš Lugano ežero regiono. Šventovėje, kaip ir daugumoje vietinių bažnyčių, panaudotas marmuras (Macchia Rossa di Arzo, Macchia Vecchia Marmo Broccatello di Arzo), atgabentas iš Ardzo (Arzo), esančio dab. Šveicarijoje, Tičino kantone, Mendrizijoto srityje.
Kaip meno kūrinys ir kaip seniausi apylinkės maldos namai, San Mametės šv. Agapito bažnyčia be abejo buvo svarbi Valsoldos menininkams. Visos bažnytinės cermonijos iki XVII a. pradžios vyko būtent čia, taigi, ši bažnyčia buvo svarbus visų kaimelių centras. Čia 1666 m. vasarą Izidoras Afaitatis (turbūt, svarbiausias Pažaislio kūrėjas) registruotas krikštatėviu, per tų pačių metų Kalėdas Izidoras su broliu Antonijumi tapo vestuvių liudininkais.
San Mametė. Martyno Ambrazo nuotraukos
Iš šio miestelio kilo Dž. Pijola. Ši giminė šiandien jau išnykusi, tačiau XVII a. buvo pasiturinti ir valdė daug nejudamo turto.
Lenkijon Pijola buvo pakviestas ir globojamas savo tėvynainių ir giminaičių, jau seniai įsitvirtinusių Varšuvoje. Tarp jų, pirmiausiai, buvo Afaitačiai (Albogazijus) ir taip pat iš Valsoldos kilęs įtakingas Lenkijos architektas Džuzepė Simone Belotis. Pijola į Varšuvą atvyko vos virš 20 metų amžiaus ir netrukus tapo Lenkijos-Lietuvos valdovo architektu. Žymiausi jo darbai, sukurti XVII-XVIII a. sandūroje yra Varšuvoje ir kitose Lenkijos karalystės vietose. LDK žemėse jis minimas Palenkės krašte: Vlodavos Paulinų vienuolyno pastato statybose ir Sidroje. Be to, jam priskiriama Dominikonų bažnyčia Gardine. Ši mūsų dienų nepasiekė.
San Mametės miestelyje šiandien rasite lietuviškų pėdsakų: ežero pakrantėje šalia pagrindinio kelio įsikūrusios Caffè del Viaggiatore – restorano ir nedidelio viešbučio – savininkė yra lietuvaitė Rasa.