Vilniaus Bazilijonų vienuolyno vartai buvo pastatyti 1761 m. Tuo metu vykusiai vienuolyno rekonstrukcijai vadovavo J. K. Glaubicas. Tiesa, kontrakte nenurodyta, kas konkrečiai buvo atsakingas už vartus. Abejojama, ar šis vokiečių kilmės architektas galėjo pernešti Lietuvon šiaurės Italijos rokoko formas. Galbūt konkrečiai šiam darbui buvo samdomas kitas žmogus?

​

M. Karpowicz iškėlė hipotezę, kad tokį pastatą galėjo suprojektuoti tik gerai Pjemonto ir Lombardijos architektūrą pažinojęs asmuo. Štai, greta Turino, Pjemonto sostinės, esančio Agliè miestelio Šv. Mortos bažnyčios fasado formos yra labai artimos Bazilijonų vartams. Itališkos šventovės projektas buvo nubraižytas 1738-39 m. Pamatai padėti 1740 m. Dėl ekonominių sunkumų, darbai vyko lėtai. Pastato konstrukcija buvo baigta ir altorius buvo pašventintas tik 1758 m. Vidaus dekoravimas buvo baigtas 1769 m., o varpinė pastatyta 1785/7 m.

​

Šv. Mortos bažnyčios architektas buvo Costanzo Michela (1689-1754). Tai novatoriškas ir unikalus regiono architektas, vienas iš tų, kurie aktyviai dalyvavo genialaus architekto Gvarino Gvarinio (1624-1683) idėjų plėtojime. Šv. Mortos bažnyčia buvo novatoriška net Pjemonto kontekste, kur tuo metu dominavo griežtesnės ir santūresnės formos. 

​

Jeigu šie du pastatai tikrai susiję vienas su kitu, tuomet kas galėjo šias formas pernešti? Problema tame, kad Šv. Mortos fasadas užbaigtas beveik tuo pat metu, kai pastatyti Bazilijonų vartai. Taigi, tai turėjo būti žmogus, gerai pažinojęs Pjemontą. Glaubicas tikrai tokiu nebuvo. Vienintelis žinomas LDK žemėse tuo metu dirbęs architektas, kuris atitinka šį kriterijų – tai Antonijus Paraka arba jo brolis Domenikas, kilę iš Kastelo Valsoldos.

​

Lugano ežero pakrančių menininkai turėjo savo Šv. Onos broliją Turine. 1744 m. sąrašuose A. Paraka sąrašuose minimas kaip ekonomas. Po to buvo net valdybos narys. Po keturių metų – jo brolis Domenikas Frančeskas. Tuo tarpu jų tėvas – Domenikas – eilę metų vykdė svarbiausias funkcijas – sindaco, abate ir consigliere (1713-1721). Taip pat senelis – irgi Domenikas – kelis kartu laikotarpyje tarp 1678-1695 buvo sindaco. Šie archyviniai duomenys nepalieka abejonių, jog Parakos buvo glaudžiai susiję su Pjemontu.

​

Parakos santykiai su Glaubicu nėra žinomi. Tačiau Pliateriai, kuriems dirbo Paraka, nuo seno veikė Vilniuje, kur fundavo ir rėmė bažnyčias. Užuominos šaltiniuose verčia manyti, kad Paraka galėjo turėti užsakymų ir LDK sostinėje, nors jokių tiesioginių tai patvirtinančių įrodymų nėra. Aišku, Glaubicas galėjo tik konsultuotis su Paraka, arba kokiu kitu to krašto architektu viešėjusiu mūsų regione (daug jų nėra fiksuoti jokiuose šaltiniuose), arba galėjo kažkur matyti kitų panašių pastatų piešinius. Galėjo, aišku, ir pats sugalvoti, bet tikrai jo projektuotų ir šaltiniuose neabejotinai Glaubicui priskiriamų fasadų formos yra gerokai santūresnės (Šv. Jonų bažnyčia Vilniaus universitete, arba Šv. Kotrynos bažnyčia).